Mylimas Vilnius

Aš ir vėl kraustausi...

2009-07-03T10:30:00.003+03:00

Šiandien, jau antrą kartą savo tinklaraščio rašymo istorijoje, aš kraustausi į naują tinlaraščių sistemą. Tai yra wordpress.com.

Taigi, nuo šiol mane galite rasti adresu - http://mylimasvilnius.wordpress.com/

Reikės laiko apsiprasti, bet kol kas rašymo patogumas ir aplinka "ten", mane žavi kur kas labiau :)

Iki pasimatymo.

kept

NAC #2. Most na Wilii

2009-06-05T12:33:00.009+03:00

1 pav. Vilniaus Vingio siaurojo geležinkelio ir pėsčiųjų tiltas per Nerį iki Antro pasaulinio karo

Jau ilgokai mėginau stebėti kiek laiko internautai, besidomintys Vilniaus istorija, nepastebės vienos labai įdomios nuotraukos išplaukusios populiarėjančiame internetiniame archyve. Įdomu tai, kad nuotrauka ta užvadinta labai paprastai – "Most na Wilii", kas lenkiškai reiškia „Tiltas per Viliją” (supraskim, Nerį) ir prie jos neminima, kad tiltas stovėjo Vilniuje. Bet! Visų mūsų dideliam džiaugsmui – tai prieškarinis Vilniaus siaurojo geležinkelio ir pėsčiųjų tiltas per Nerį ties dabartiniu Vingio parku, jungęs Zakretą (Užvingį) su Žvėrynu.

Trumpai galima paminėti, kad tiltas ir iki karo ir po karo buvo aštuonių atramų, ~150 m ilgio ir ~7 m pločio tarp turėklų. Skirtingais laikotarpiais tilto atramos buvo apsaugotos 9-10 ledlaužių.

2 pav. Vilniaus Vingio tiltas iš Pietų pusės 1953 m. Nuotrauka iš „Vilniaus vaizdų kaitos”

Asmeniškai man išlieka tik vienas esminis klausimas. Ikikarinis tilto fermų jungimas su atramomis buvo kitokio tipo, nei pokarinis. Nėra aišku, kada kito tilto išvaizda - 1940 m. ar 1944 m.? Gal kas žinot?

Beje, atsakant į Tomo klausimą komentaruose - taip, Tomai, tai Vingio tiltas. Nes tolumoje matomas horizonto pakilimas, tai Lazdynų skardis, o kairiajame krante buvęs pastatas egzistavo ten iki XX a. 6 dešimtmečio (gal net ilgiau) ir yra matomas ir kitose šio tilto nuotraukose.

Dienos citata

2009-05-29T13:31:00.004+03:00

Namo statymas ant ar šalia senų pamatų ir juo labiau iš gelžbetoninių konstrukcijų ir gipskartonio plokščių niekaip negali būti vadinamas rekonstrukcija ar atstatymu.

– apie namo statybą Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje vakar kalbėjo doc. dr. A. Luchtanas.

Įžvalgos #3. Vilniaus dujinio apšvietimo atgarsiai...

2009-05-27T10:17:00.019+03:00

Šiandien norėčiau šiek tiek papasakoti apie senąjį Vilniaus dujinį apšvietimą, tiksliau apie tai, kas iš jo liko iki šiandienos.
Žvelgiant atgal, svarbu paminėti, kad Vilniuje dujinis gatvių apšvietimas įsižiebė 1864 m. spalio mėnesį. Prie 14 km ilgio dujinio apšvietimo tinklo buvo prijungti 307 žibintai, kuriais buvo apšviestos 32 gatvės, skersgatviai ir aikštės. Vilnius buvo antrasis Rusijos imperijos miestas po Peterburgo, kur buvo įrengtas dujinis gatvių apšvietimas.

Taigi. Šią savaitę, keliaudamas senamiesčiu atkreipiau dėmesį į vieną gatvės detalę, kurią mačiau ir anksčiau, bet niekad nesusimąsčiau apie jos paskirtį ar praeitį. Bet toptelėjo mintis palyginti ją su viena J. Czechowicz'iaus nuotrauka esančia Vilniaus universiteto fonduose.

Viename forume pastebėjau mintį, kad stulpeliai prie dujinių Vilniaus žibintų užfiksuotų ir J. Czechowicz'iaus nuotraukoje gali būti skirti dujinių žibintų apsaugai nuo pažeidimų. Gali būti, bet ar mano Šv. Jono gatvėje pastebėtas akmeninis stulpelis kartais nebus vienas iš Vilniaus dujinio apšvietimo žibinto apsauginis? :)

Palyginkime...

Bet kokiu atveju, jei išlikęs stulpelis nėra dujinio Vilniaus apšvietimo liudininkas, tai ši stulpo dalis tikrai yra!

Šią Vilniaus dujinio žibinto dalį radau Lietuvos technikos muziejaus ekspozicijoje

NAC #1. Antakalnio tiltas

2009-05-04T09:53:00.019+03:00

Po ilgo laiko tylėjimo nusprendžiau šį tą parašyti.

Šiandieninė tema susijusi su gan mažai tirta, bet įdomia tema - mediniais Vilniaus Neries tiltais. Jų, kaip žinia buvo trys. Šiandien apie vieną iš jų – medinį siaurojo geležinkelio ir pėsčiųjų tiltą Antakalnyje. Jei tiksliau, apie tris internete pasirodžiusias jo nuotraukas. Jei dar tiksliau, puikiame lenkų archyvų projekte patalpintas suskaitmenintas Lenkijos archyvų nuotraukas. Jei galima, tyčia nenurodysiu šaltinio, nes žinios apie jį sklinda žaibo greičiu, o toks mano slapukavimas tų žinių sklidimą, matomai, tik dar labiau pagreitins :)

Šiek tiek apie šį tiltą esu kalbėjęs senesniame savo įraše, apie nedidelę klaidą vienoje knygoje. Taigi, kaip minėjau, šiandien pristatau Jums dvi Vilniaus siaurojo geležinkelio tilto statybos ir vieną panoraminę jo nuotrauką.

1 pav. Antakalnio tilto statyba. Nuo dešiniojo kranto keliamos geležinės tilto fermos

2 pav. Antakalnio tilto statyba. Montuojama vidurinioji tilto fermų dalis.

Nuotraukos labai įdomios. Tuo, kad tai bene pirmas kartas, kai internete pasirodo šio tilto vaizdai ir dar iš taip arti. Nors nuotraukos dar visai neseniai pasirodė lietuviškuose tinklapiuose, jau pastebimos abejonės, kad tai ne Antakalnio tiltas.

Ką gi, pradžiai pamėginkim išsiaiškinti tiesą.

3 pav. Šilo tiltas šiandien (nuotrauka iš miestai.net)

1. Galima matyti, kad 1 pav. matomas horizontas beveik sutampa su dabartine šios vietos nuotrauka (3 pav.), nors ir paveiksluojant ne visai iš to paties kampo. Palyginimui, savo kiek kreiva ranka, paryškinau ir vizualiai sulyginau horizonto linijas.

4 pav. Antakalnio horizontų lyginimas

2. 1 pav. tolumoje matomas fabrikėlis, greičiausiai, yra pažymėtas ir 1935 m. Vilniaus žemėlapyje (žr. 5 pav.).¹

5 pav. Iškarpa iš 1935 m. Vilniaus žemėlapio. Viršutiniu apskritimu pažymėtas „Fabriko kaminas” (lenk. "Komin fabryczny"), o apatiniu stačiakampiu – Antakalnio tilto vieta

3. Trečiojoje, archyve pateikiamoje nuotraukoje (6 pav.) matomos keturios tilto atramos, ant kurių ir montuojamos plieninės tilto fermos (1, 2 pav.)

6 pav. Dabartinės P. Vileišio gatvės formavimo darbai. Tolumoje matomas Antakalnio tiltas

Tikiuosi, kad visiems užtenka trijų pastangų įrodyti, jog tai Antakalnio tiltas. Jei ne, gal patikėsite ketvirta – mano žodžiu? :)

Nuodugniau nagrinėjant nuotraukas ir dėl šventos ramybės visgi darant prielaidą, kad tai visgi Antakalnio tiltas, galima šį tą pastebėti.
1 paveikslėlyje pateikiamas tilto vaizdas – ankstyviausias. Jau sumontuotos visos keturios tilto atramos ir nuo dešiniojo Neries kranto montuojamos geležinės tilto fermos. Montuojamų fermų prilaikymui ir kėlimui sutverta laikina medinė konstrukcija (papildoma atrama), o fermos keliamos lynais, dviejų rankinių gervių pagalba (žr. 7, 8 pav.)

7, 8 pav. Geležinių tilto fermų kėlimo konstrukcija. Fermos keliamos lynais, dviejų rankinių gervių pagalba

Fermų kėlimo principas kairiajame Neries krante buvo atliekas tuo pačiu principu, tiesiog papildoma medinė konstrukcija čia sumontuota buvo ir pačioje tilto pradžioje, nes kairiojo tilto privažiavimo pylimas buvo supiltas jau tiltą pilnai pastačius. Taigi, kaip galima suprasti iš 2 paveikslėlio, jame vaizduojamas vaizdas yra vėlyvesnis. Aš sakyčiau, ne daugiau kaip mėnesiu. Svarbu priminti, kad tilto metalinės fermos buvo dvejopos – nuo krantų ėjusios fermos.

Kalbant faktais, galima paminėti, kad šio tilto ilgis buvo ~133-134 m, plotis – ~8 m, aukštis nuo vidutinio vandens lygio iki važiuojamosios dalies – ~15 m.

O pabaigai galima pastebėti, kad tilto statybvietėje buvusi ir elektra. Nieko nuostabaus, žinoma...

9 pav. Elektros pravedimo žymės tilto atramoje

¹ - Kodėl šiame žemėlapyje nėra Antakalnio tilto, rasite jau minėtame senesniame mano įraše.

Mickevičiaus pamiklas Vilniuje

2009-05-01T12:45:00.007+03:00

Šiandien norėčiau pas save tinklaraštyje patalpinti vieną, man įdomia pasirodžiusią, nuotrauką.
Tai, jau daug kam žinomo medinio Adomo Mickevičiaus paminklo nuotrauka. Nesinorėjo kartoti tų pačių vaizdų, kurių jau labai nemažai patalpinta įvairiuose forumuose ir tinklaraščiuose ir kurie daugiau-mažiau kartojasi.

Taigi. Nuotraukoje matome artilerijos dalinių kareivinių teritorijoje stovėjusio medinio Adomo Mickevičiaus paminklą (projekto autorius Zbigniew Pronaszka), iki pusės paskendusį Neries vendenyje didžiojo potvynio metu. Nuotrauka daryta 1931 m. balandžio 25 d.

Po keturių metų, 1938-aisiais, panašaus potvynio metu, Neries vanduo paminklą nusineš...

Dienos citata

2009-04-24T10:34:00.006+03:00

Prof. A. Bumblauskas apie lietuvius Vilniuje sakė:

Lietuviai Vilniuje po 1939 metų, tai saujelė Kauno lietuvių-kolonizatorių, sudariusių čia faktinę tautinę mažumą.

Ir negali, žmogau, nesutikti...

Dienos citata

2009-04-18T09:11:00.008+03:00

1863 metų sukilėlio bute Minske rasto dokumento ištrauka

Ar tu lietuvis? Lietuvis iš Dievo meilės. Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto.¹ Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais.

E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas. Caro valdžioje. XIX a. Lietuva. Vilnius, 1996, p. 24.

¹ - turimas omeny III Lietuvos statutas, galiojęs iki 1840.

VU istorijos fakulteto smulkmenėlė

2009-04-16T19:10:00.007+03:00

Šiandien, užsukęs į savo tinklaraštį, radau kelis Valentinos komentarus, kas paskatino užsukti ir į Jos tinklaraštį skirtą Vilniaus universitetui.

Reikšdamas savotišką padėką už parodytą dėmesį ir supratęs Valentinos susidomėjimą brangiu man ir, kaip suprantu, Jai Alma Mater, talpinu vieną, gan įdomią Jano Bulhako nuotrauką, darytą 1913 metais. Jos originalas, jei neklystu yra Vilniaus dailės muziejuje.

Nuotrauka man pasirodė įdomi tuo, kad prie trečiojo dabartinio istorijos fakulteto aukšto, vieno iš dėstytojų kabineto sienos išorėje, kabo nedidukas balkonėlis, apie kurio buvimą ten niekad nesu susimąstęs.

Toks nedidelis pastebėjimas ir smulki dovanėle Vilniaus mylėtojai. Beje, gal kas žinote, kas ten per balkonėlis? Valentina?.. :)

Dienos citata

2009-04-16T10:46:00.005+03:00

Lietuvos Respublikos kultūros ministras R. Vilkaitis palinkėjimą gidams tarptautinės paveldosaugos dienos proga baigė taip:

Sveikinu visus su tarptautine paveldosaugos diena ir linkiu toliau dirbti už dyką...

Naujas kūrinys Neries krantinėje (tęsinys) arba kodėl pasikorė Feliksas

2009-03-16T07:50:00.012+02:00

Visai neseniai rašiau apie Neries krantinėje atsiradusius kūrinius. Vieną jų, Žvejų gatvėje, net nupaveikslavau. Taigi, šiandien pristatau Jums pirmąją naujojo kūrinio auką - Feliksą.

Feliksas pastebėtas šiandien, 07:15 min.

Šalia pakaruoklio gulėjo plakatas (kurio nuotrauką galbūt patalpinsiu kiek vėliau) skelbiantis štai ką:

"AŠ FELIKSAS
PRAŠAU NEBEKURTI IR
NEDEMONSTRUOTI DEPRESYVIŲ
ATGYVENUSIOS RAIŠKOS KŪRINIŲ
KAIP ŠIUOLAIKINIO MENO PAVYZDŽIŲ,
NES NUOBODU. NORS PASIKARK.
TIKIUOSI, ŠI MANO AUKA PASKATINS:
VIZUALIAI STIPRESNIŲ,
PATRAUKLESNIŲ,
ŠIUOLAIKIŠKŲ,
ATITINKANČIŲ 2009-ųjų METŲ
EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS VARDĄ
MENO KŪRINIŲ ATSIRADIMĄ.
BUVĘS EUROPOJE -
FELIKSAS"

7:40 atvyko policijos ekipažas ir Feliksą nukabino.

Ilsėkis ramybėje, Feliksai. Tavo auka nebuvo beprasmė!

Энциклопедія военыхъ и морскихъ наукъ. Виленская губернія

2009-03-02T14:56:00.030+02:00

Šiandien norėčiau pradėti su Jumis dalintis ištraukomis iš vienos enciklopedijos.

Tai 1884 metų rusiška karo mokslo enciklopedija išleista Sankt-Peterburge. Pagrindinis redaktorius - generolas leitenantas G. A. Leer'as.

Mane asmeniškai domina antrasis šios enciklopedijos tomas. Dėl paprastos ir savaime suprantamos priežasties - jame galima aptikti informacijos apie Vilnių. Taigi, pradėkime.

Pirmasis straipsnelis susijęs su Vilniumi - "Vilniaus gubernija"¹.

Jame rašoma:

Vilniaus gubernija, Vakarų Rusijos vidurinės juostos erdvėje, į Vilniaus karinės apygardos sudėtį įtraukta 1795 metais, atskyrus nuo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės; kitais metais prijungta prie Lietuvos gubernijos, o 1801 m. pertvarkyta dabartiniu pavidalu; administraciniu požiūriu susideda iš 7 valsčių²:
Vilniaus (plotas - 112 kv. m; gyv. - 263 926; gyv. tankumas - 2 356 gyv./kv. m);
Vileikos (plotas - 116 kv. m; gyv. - 154 417; gyv. tankumas - 1 331 gyv./kv. m);
Dysnos (plotas 107 kv. m; gyv. - 149 208; gyv. tankumas - 1 394 gyv./kv. m);
Lydos (plotas - 102 kv. m; gyv. - 149 975; gyv. tankumas - 1 407 gyv./kv. m);
Ašmenos (plotas - 127 kv. m; gyv. - 167 335; gyv. tankumas - 1 318 gyv./kv. m);
Švenčionių (plotas - 100 kv. m; gyv. - 152 320; gyv. tankumas - 1 339 gyv./kv. m);
Trakų (plotas - 108 kv. m; gyv. - 144 617; gyv. tankumas - 1 339 gyv./kv. m);
Bedras gubernijos plotas - 772 kv. m;
Gyventojų skaičius - 1 181 798;
Bendras gubernijos gyventojų tankumas - 1 531 gyv./kv. m.

Iš bendro gyventojų skaičiaus rusų yra 27%, lenkų - 12%, lietuvių - 47%, žydų - 12%, totorių, karaimų ir svetimšalių - 3 %; pagal tikybas: pravoslavų - 27%, katalikų - 59%, žydų - 12%, kitų tikėjimų - 2%. Pagrindinė pramonės šaka - vietinės žemės ūkio produkcijos apdirbimas. Karinės įstaigos: junkerių mokykla ir karo ligoninė Vilniuje; mokomasis artilerijos poligonas prie Oranų (Varėnos) miestelio; kariniai sandėliai Vilniuje, Lydoje ir Ašmenoje.
Bibliografija...

Ką įdomaus galima "išpešti" iš šio straipsnelio?

Verta pastebėti, kad Vilniaus gubernijoje būta nemažai lietuvių tautybės žmonių, bet negalima pamiršti to, kad jie lietuviais save galėjo laikyti ne pagal dabartinius kriterijus. Turbūt neverta ginčytis, kad dabar, identifikuojant save, kaip kažkurios tautos atstovą, bene svarbiausią vaidmenį vaidina kalba. Tačiau šiuo atveju, ir lenkiškai ar gudiškai kalbėjęs žmogus pilnai galėjo save laikyti lietuviu.

Negalima atmesti ir galimybės, kad rusais save identifikuojančių asmenų skaičius taip pat galėjo būti padidintas. Tai būdingas Vilniaus kraštui bruožas - priklausomai nuo to, kam priklauso Vilnius, tos tautybės asmenų skaičius nevalingai didinamas.

Galima "prikibti" ir dar prie kai ko. Tikinčiųjų ir tautybių pasiskirstymas. Įdomu tai, kad pravoslavų yra lygiai tiek, kiek gubernijoje yra rusų (27%), katalikų yra lygiai tiek, kiek lietuvių ir lenkų kartu sudėjus (59%), žydų - 12%. Skiriasi tik "kitatikių" ir svetimšalių" santykis - vienu nuošimčiu. Ar nekyla įtarimų?..

Iš šio straipsnelio taip pat negalima tiksliai nustatyti, kiek lietuviais save identifikuojančių asmenų būta Vilniaus mieste. Galbūt tam pagelbės straipsnelis apie Vilnių, iš tos pačios enciklopedijos, tačiau jį paskelbsiu kiek vėliau.

¹ - Patogumo dėlei, Vilniaus miesto pavadinimą "versiu" dabartiniu lietuvių kalbos variantu, nes rasti tikslesnį atitikimą rusų kalbos vietovardžiams "Виленская", "Вильна" ir pan. yra gan komplikuota.

² - Rusiškas žodis "уезд", tai carinės Rusijos administracinio vieneto pavadinimas. Kol kas, verčiu jį kaip "valsčius". Jei rasiu tikslesnį apibūdinimą - pasitaisysiu.

Dienos citata

2009-03-02T13:28:00.010+02:00

Wilno jest i będzie stolicą Litwy.

Czesław Miłosz, 1989 m.

Keistas kelio ženklas Pilies gatvėje (tęsinys)

2009-02-21T13:32:00.016+02:00

Šiandien atsirado proga pratęsti keistojo kelio ženklo Pilies gatvėje temą.

Klausimą apie tai, kas tai galėtų būti per statinys, iškėliau ir viename Vilniaus mylėtojų forume. Atsakymo reikėjo palaukti, bet tai tikrai buvo verta to.

Taigi, atsirado gan įtikinama versija, kas statinys tas, tai reklama.

1928 metais Lenkijoje buvo įkurt "Oro ir dujinės apsaugos lyga"("Liga Obrony Powietrznej i Przeciwgazowej")(toliau: "LOPP"). Tai sukarinta organizacija rėmusi ir skatinusi aviacijos plėtrą Lenkijoje, vienijusi jos narius. Organizacija rėmė aerodromų statybą bei vaidino nemažą vaidmenį ruošiant pilotus bei aviacijos mechanikus. Ir pasirodo štai kas. Šios organizacijos reklamos buvo aviacinių bombų pavidalo.

1 pav. LOPP reklama Varšuvoje. (Foto)

2 pav. Šiek tiek kitokios išvaizdos LOPP reklama. (Foto)

Kaip matome 1 paveikslėlyje, LOPP reklama Varšuvos gatvėje tarpukariu yra labai panaši į Vilniuje, Pilies gatvėje stovėjusį, akį patraukusį mūsų nagrinėjamą "statinį".

3 pav. Spėjama LOPP reklama Vilniuje, Pilies gatvėje, 1944 m. J.Bulhako nuotr.

Taigi, kaip samprotavo mano minėto forumo narys Walles (ačiū jam už tai), 1944 metais Pilies gatvėje stovėjusi aviacinė bomba, tai, greičiausiai, tiesiog nuo prieškario likusi sukarintos lenkų organizacijos reklama.

Dienos citata

2009-02-20T09:17:00.009+02:00

Didžiausią elektrinės katilą supjaustėm ir išmetėm, o tau čia tarybinių kabelių gaila!

- apie pramonės paveldą Lietuvoje sakė V.Š.

Klaidos #2. "XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje"

2009-02-19T08:09:00.031+02:00

Toliau tęsiu savo naująją "Klaidų" rubriką. Tegu tik jos pavadinimas Jūsų neišgąsdina!

Vakar įsigijau dar vieną gan įdomią knygą pavadinimu "XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje".

Knyga, kaip jau turbūt supratote, skirta fortifikacijos temai, kuri Lietuvoje yra tikrai mažai analizuota. Čia aptariami Lietuvoje buvę ir iki šiol esantys kariniai objektai, tačiau ne tai man buvo svarbiausia (nors tikrai įdomu). Svarbiausia man buvo perskaityti ir susipažinti su Szymon'o Kucharskio straipsniu "Vilniaus fortifikacija (1919-1944)" apie Vilniaus įtvirtintą stovyklą.

Bendrai paėmus, straipsnis man patiko, nors yra šiokių tokių, pakankamai nežymių klaidelių (arba tiesiog stiliaus, kuris man nėra labai priimtinas. Tokios galimybės neatmetu, bet, kaip sakoma - dėl skonio nesiginčijama. Tad tai ne autoriaus kaltė:). Didžiąją jų dalį aš tiesiog paminėsiu, tačiau vieną būtinai aptarsiu išsamiau.

Taigi, kas šiek tiek užkliuvo:

Straipsnyje pasitaikiusios gramatinės klaidos, stiliaus ir korektūros klaidos (Tai nėra labai didelė bėda, na bet suprantat);
Informacijos patikimumu esu linkęs pasitikėti, bet visgi, kartais norisi, kad kai kurie faktai būtų patvirtinti pačiame tekste, tiesioginėmis išnašomis į šaltinį, vėliau pateikiant ir bendrą literatūros sąrašą, o ne tik literatūros sąrašą. Tokiu būdu, kai kurie dominantys faktai (esant prie jų išnašai) galėtų būti išsamiau ir greičiau išnagrinėti paties, papildomai pasidomėti nusprendžiusio straipsnio skaitytojo;

Kas patiko:

Labai gerai ir aiškiai išversti kariniai terminai;
Žinoma, temos ir tyrimų kryptis (kas tikrai atperka netyčines klaidas) yra tikrai pagirtina.

Tiek nedidelių pastebėjimų, o dabar norėčiau pereiti prie klaidos, kuriai ir skiriu šį įrašą. Tiesa, įspėju, kad kažko labai sensacingo laukti tikrai neverta :)

242 puslapyje yra Vilniaus miesto žemėlapis pavadinimu "Vilniaus miesto karinės paskirties objektai (1939)".
Kol kas dar nenagrinėjau šio žemėlapio labai akylai, bet bendrai - žemėlapis man patinka. Legendose pakankamai aiškiai nurodytos pačiame žemėlapyje pažymėtos vietos, jose stovėję daliniai ir pan.

Bet į akis krenta štai kas. Kaip yra žinoma, ir kaip nurodo pats žemėlapis, Vilniuje buvo du siaurojo geležinkelio tiltai per Nerį. Vienas jų buvo Vingio parke (šiek tiek žemiau upe nuo dabartinio pėsčiųjų tilto), o kitas - Antakalnyje, dabartinio Šilo tilto vietoje. Aptariamos knygos žemėlapyje¹ Vingio tiltas matomas gerai ir nekelia jokių įtarimų. Bet štai autoriaus pažymėtoji Antakalnio tilto buvimo vieta man užkliūva.

1, 2 pav. M2 - aptariamas Antakalnio siaurojo geležinkelio tiltas.

Žinant, kad Vilniaus įtvirtinimai buvo daugiau/mažiau slapti, galima tvirtinti, kad būtent todėl dažname tarpukario žemėlapyje siauruko linija, siaurojo geležinkelio tiltai ar kariniai objektai paprastuose, civiliams skirtuose žemėlapiuose tiesiog nebuvo žymimi. Ne išimtis ir Antakalnio tiltas. Visgi keliuose planuose (ir netgi nuotraukoje, apie kurią - kiek vėliau), Antakalnio tiltas matomas. Tik įdomu tai, kad ne tame, kurį aptarė analizuojamo straipsnio autorius. Galbūt todėl (užbėgdamas išvadai už akių) Antakalnio tilto vieta pažymėta neteisingai.

Tam įrodyti tereikia paimti du orientacinius, autoriaus žemėlapyje pažymėtus objektus ir sulyginti jų padėtis kituose žemėlapiuose, kuriuose Antakalnio tilto vieta nekelia abejonių.

Kaip galime matyti, priešais 1 paveikslėlyje pažymėtą tiltą yra bažnyčia (9). Per daug nesigilinant galima teigti, kad tai Antakalnio Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčia ir vienuolynas. Taigi, kaip orientyrus imsime šiuos du taškus - 1 paveikslėlyje pažymėtą tilto vietą ir minėtą bažnyčios ansamblį. Belieka peržiūrėti žemėlapius ir nustatyti tikrąją Antakalnio tilto vietą.

3 pav. Iškarpa iš 1940 metų vokiško Vilniaus žemėlapio.

Kaip matome 1940 metų vokiškame Vilniaus žemėlapyje (3 pav.), lygiagrečiai Antakalnio Viešpaties Jėzaus bažnyčiai (apibrėžta raudonai) Neryje nėra jokio tilto (pažymėta punktyru), o Siaurojo geležinkelio tiltas yra kiek aukščiau, prieš srovę.

4 pav. 1942 metų vokiškas-lietuviškas Vilniaus žemėlapis.

Ketvirtame paveikslėlyje pavaizduotoje, patikimo 1942 metų Vilniaus žemėlapio iškarpoje taip pat matome, kad siaurojo geležinkelio tiltas buvo šiek tiek aukščiau tėkme, nei beveik lygiagrečiai esanti Antakalio trinitorių bažnyčia ir knygoje pavaizduotas tiltas.

Kaip minėjau, yra žinoma, kad dabartinis Vilniaus Šilo tiltas yra buvusio siaurojo geležinkelio vietoje. Todėl talpinu ir dabartinį šios Vilniaus vietos vaizdą.

5 pav. Antakalnis dabar iš Google Maps.

Kaip matome, aptariamų objektų padėtis nuotraukoje yra, jei ne visiškai, tai bent labai panaši į prieš tai pateiktų žemėlapių. Kad nekiltų abejonių, patalpinu dar vieną tikrai patikimą kadrą - 1944 m. liepos 9 d. iš vokiečių žvalgybinio lėktuvo darytą nuotrauką (6 pav.).

6 pav. 1944 liepos 9 d. vokiečių žvalgybinio lėktuvo padarytas kadras.

Kaip galima matyti, pasitvirtina prieš tai aiškintas faktas, kad siaurojo geležinkelio tiltas per Nerį buvo aukščiau tėkme, nei pažymėta "XX amžiaus fortifijacija Lietuvoje" knygoje. Taip pat galima teigti, kad dabartinis Antakalnio Šilo tiltas tikrai yra buvusio siaurojo geležinkelio tilto vietoje.

Įdomumo dėlei galima taip pat paminėti, kad šis kadras darytas 18:40 minučių ir tai, kad gerai matomas Antakalnio tiltas jau susprogdintas².

Pabaigai dar įdedu iškarpėlę iš straipsnio autoriaus naudoto 1935 m. žemėlapio, su neapibrėžtu "tiltu" (kabutėse rašau todėl, kad, kaip paaiškėjo, jokio tilto ten nebuvo) (7 pav.).

7 pav. 1935 m. lenkiško Vilniaus žemėlapio iškarpa.

Autoriaus klaidingai pažymėto tilto vietoje matome raidę "B". Tai ne kas kitas, kaip paprasčiausia brasta (lenk. "Brót").

Kodėl nepažymėtas Antakalnio tiltas? Tai jau visai kito įrašo tema.

Kol kas tiek.

P.S. Bet kokiu atveju, labai noriu padėkoti šio projekto autoriams už tokį nuostabų, didelį ir tikrai svarbų darbą. Labai džiugu, kad tokių žmonių tyrimų dėka šie unikalūs paveldo objektai tampa patrauklesni, įdomūs tolesniems tyrimams ir tiesiog išlieka žmonių atmintyje. Žinoma, kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad šie mūsų visų praeities artefaktai tokių žmonių, kaip šio projekto autoriai, pagalba išliktų dar ilgus metus ne tik atmintyje, bet ir realybėje, ir leistų mums visiems geriau pažinti mūsų praeitį, o gal net ir mus pačius.

¹ - Nors žemėlapio pavadinimas knygoje nurodomas kaip "Vilniaus miesto karinės paskirties objektai (1939)", tačiau iš tikrųjų, kaip pagrindas jame naudojamas 1935 metų, Varšuvoje leistas Vilniaus ir jo apylinkių žemėlapis.

² - Pagal visus duomenis, galima daryti išvadas, kad Antakalnio siaurojo geležinkelio tiltas per Nerį buvo susprogdintas 1944 m. liepos 7 d.

Klaidos #1. "Vilniaus fotografai"

2009-02-17T10:47:00.008+02:00

Šiandien pradedu dar vieną naują skyrelį. Nežinojau kaip čia geriau būtų jį pavadinti, tai pavadinau tiesiog "Klaidomis". Tai bus skyrelis apie literatūroje (o gal ne tik) aptinkamas klaidas, susijusias su Vilniaus nuotraukomis - jų datavimu, interpretacija, rakursu ir pan. Skyrelį nusprendžiau kurti tik todėl, kad jau ne vieną tokią klaidą esu aptikęs. Tad, pradėkime.

Pirmoji klaida.

2005 metai Lietuvos nacionalinis muziejus išleido tikrai puikią knygą pavadininu "Lietuvos fotografai". Tai kažkas panašaus į išsamų ir platų straipsnių rinkinį. Straipsnių autoriai - įvairūs, kaip ir pats Vilnius, todėl straipsniai spausdinti originalo (autoriaus) gimtąja kalba, lietuviškai pateikiant tik rezencijas. Žinoma, jei straipsnis lietuviškas - recenzija nebielietuviška. Logika. Na, bet dabar ne apie tai.
Šiandien noriu pakalbėti apie nedidelę, vieną šios tikrai puikios knygos klaidelę. Iš vienos pusės, tokią nedidelę klaidelę galima atleisti, iš kitos - tokiai puikiai knygai reikia kelti tikrai aukštus reikalavimus, todėl panašių klaidų joje būti neturėtų. To aš čia nevertinsiu ir šią galimybę paliksiu Jums patiems.
Taigi. 83 puslapyje yra publikuojamas Jolantos Kucharskos darbas "Karo meto Vilniaus sugriovimų fotografinė dokumentacija atlikta Jano ir Januszo Bulhakų pagal miesto karinio komisariato užsakymą 1944 metais" (Jolanta B. Kucharska, "Dokumentacja fotograficzna zniszczeń wojennych Wilna wykonana na zamówienie Komisariatu Wojennego Miasta przez Jana i Janusza Bułhakow w 1944 roku"). Darbas tikrai geras, nes tai dar ir mano labai mėgstama tema, bet 86-tame knygos puslapyje, šiame straipsnyje, yra publikuojama viena iš pavadinime minimų Bulhakų nuotraukų. Štai ji...

Nuotraukos anotacija aiški ir abejonių, bent man, nekelia, tačiau įdomu štai kas. Nuotraukos aprašas mini "ant stulpo kairėje esantį kvietimą į koncertą". Priartinę vaizdą matome štai ką...

Prisipažinsiu. Aš šiek tiek užbėgau įvykiams už akių ir šią ištrauką skanavau iš geresnės kokybės tos pačios nuotraukos. Tačiau tai tikrai nesutrukdys, o netgi padės atrasti mums tiesą iš šiokią tokią straipsnio klaidelę, apie kurią ir eina kalba šiame mano įraše.

Tai kas gi visų pirma krenta į akis mano priartintoje nuotraukos ištraukoje? O gi tai, kad čia geriausiai matomas rusiškas žodis "концерт" yra parašytas atvirkščiai! Beje, kaip ir kiti, šiek tiek prasčiau matomi žodžiai. Galima daryti prielaidą, kad visa nuotrauka yra patalpinta atvirkščiai. Tikriname kitas detales.

Cerkvė. Kaip mini nuotraukos aprašas, tai Šv. Praskovijos (Piatnickajos) cerkvė Vilniuje. Taip, tai tiesa. Tokia cerkvė Vilniuje yra iki šios dienos. Pagalbos "kreipiamės" į Vilniaus paveldo tinklapį ir nagrinėjam jame pateikiamas šios cerkvės nuotraukas.

Į akis krenta nedidelės, bet labai svarbios detalės - provoslaviški kryžiai.

Pirmasis, tai iš Vilniaus paveldo tinklapio paimtas Šv. Praskovijos cerkvės kryžius,

o antrasis - iš J. Kucharskos straipsnio. Kaip matome kryžių skersiniai skiriasi. Kreipiamės į Wikipediją ir sužinome, kad iš tikrųjų rusų provoslavų kryžius ant šios Vilniaus cerkvės turėtų būti toks, koks yra dabar, o ne toks, koks pavaizduotas straipsnyje.

Taigi, jau pakankamai aiškiai peršasi mintis, kad nuotrauka minimame straipsnyje yra įdėta reversu. Tiesa, dar galima kalbėti apie tai, kad pastatai dabartinio prancūzparkio teritorijoje nebuvo tokie, kokie pavaizduoti nuotraukoje, bet dėl kai kurių nuotraukų viešinimo ribojimų, negaliu dabar to iliustruoti. Dar negalima atmesti galimybės, kad taip nuotrauka į straipsnį dėta dėl knygos puslapių kompozicijos, tačiau nemanau, kad tai būtų labai korektiška. Gal tai tiesiog neapsižiūrėjimas. Bet kodėl tada kalbama apie kvietimą į koncertą, kurio realybėje turbūt niekas nekabintų atvirkščiai?..

Pabaigai, tikroji, kaip paaiškėjo, nuotraukos padėtis.

Malonaus skaitymo!

Su Švente Jus visus!

2009-02-16T12:22:00.005+02:00

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu visus su 91-mis Lietuvos Nepriklausomybės metinėmis! Vienybės, bei tiesiog gražios ir turiningos šventinės dienos Jums!

Foto: 15min

Video skyrelis

2009-02-15T15:02:00.013+02:00

Šiandien sukūriau savo video skyrelį tinklapyje youtube.com. Žinoma, tai šiek tiek atsiduoda pop'su tačiau tenka naudotis prieinamiausiomis priemonėmis norint pateikti kažką naujo ar įdomaus.

Šiandien ir pirmuosius du filmukus ten patalpinau.

Pirmasis, tai ištrauka iš 2008 metų rugsėjo 21 dieną rodytos LRT laidos "Savaitė" apie 1940 metų birželio mėnesį įvykusią Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) okupaciją. Pateikiami komentarai apie tų dienų įvykius ir vaizdai iš, kaip paminėta video siužete, Maskvos dokumentinio kino studijos archyvo. Būtent šie vaizdai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šį reportažą pateikiu.

Antrasis siužetas, tai taip pat Lietuvos televizijos, 2009 metais vasario 9 d. rodytos laidos "Redakcija" siužetas apie 1944 metų įvykius Vilniuje.

Abiejų šių siužetų analizes pasistengsiu pateikti artimiausiu laiku. Kol kas linkiu pasižiūrėti patiems ir savo apmąstymais pasidalinti.

Naujas kūrinys Neries krantinėje

2009-02-13T14:10:00.011+02:00

Šiandien keliaudamas pietauti Žvejų gatvėje, Neries krantinėje pastebėjau naują statinį. Apie tokį projektą buvau girdėjęs, tačiau nemaniau, kad jis kada nors bus įgyvendintas. Vien todėl, kad:

ne man vienam jis nepatinka (nors tai, žinoma, ne rodiklis);
drįstu teigti, jis gali patikti tik jo paties autoriui, kuris su nedidelėm išlaidom gali sukurti brangų meną;
pažiūrėkit ir suprasit...

Taigi, kaip bebūtų liūdna...

Skulptorius V.Urbanavičius.

Ką gi, beliko laukti gugenheimo...

P.S. Papildymas (2009 02 23). Pasirodo tokių "skulptūrų" Vilniuje dabar yra jau trys! Ir visos jos kainavo 300 000 Lt!

Tik dabar jau nebežinau ar gerai, ar blogai, kad jos laikinos(?)?..

Įžvalgos #2. Keistas kelio ženklas Pilies gatvėje.

2009-02-06T18:14:00.018+02:00

Šiandien žiūrinėjau 1944 metų Vilniaus sugriovimų nuotraukas ir aptikau gan juokingą, bet įdomų dalyką.

Kaip žinia, 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė įžengė į Vilnių, tačiau to įžengimo kaina pačiam Vilniui buvo gan didelė. Gal tiksliau būtų sakyti ne "įžengimo", bet vokiečių kariuomenės traukimosi kaina...
Vokiečiai, jausdami didėjantį sovietų kariuomenės spaudimą ir traukdamiesi, visuose Rytų Europos miestuose naikino pagrindinius (galima sakyti - visus) pramonės ir infrastruktūros objektus - tiltus, elektrines, fabrikus ir t.t. Žinoma, tam, kad kuo labiau pristabdyti artėjančius sovietus ir kuo labiau nualinti potencialiai "jiems" (sovietams) atiteksiančius regionus. Taigi, kaip minėjau, Vilnius buvo ne išimtis.

Galbūt kada nors pamėginsiu plačiau papasakoti apie vokiečių suniokotus Vilniaus miesto objektus tačiau šiandien apsiribosiu nedideliu pastebėjimu iš mano "lengvabūdiškos" fronto padarinių nuotraukų analizės..:)

Pradžiai verta priminti, kad "užėjus rusui", vienas geriausių Vilniaus ir visos tuometinės Lenkijos fotografų Jan'as Bulhak'as buvo pasamdytas nupaveiksluoti praėjusio fronto padarinius Vilniaus miestui. Šį darbą jis atliko kartu su savo sūnumi Janusz'u. Visos nuotraukos, be išimties, pačių Bulhakų (?) yra datuojamos 1944 metų rudeniu. Taigi, jei kažkokių abejonių dėl metų laiko ir yra, jas šį kartą atidėsim ir nedrįsim abejoti pirminiu šaltiniu.

Taigi, grįžkime prie keistojo kelio ženklo.
Svetainėje www.antraspasaulinis.net egzistuoja man asmeniškai įdomus ir mane patį liečiantis projektas pavadinimu "Tada ir dabar". Jo Vilniaus miesto skyrelyje yra patalpinta tokia Vilniaus 1944 metų nuotrauka.

Projekto esmė - nupaveiksluoti kuo daugiau ir kuo tikslesnių dabartinio Vilniaus vaizdų remiantis karo meto įvairių autorių nuotraukų vaizdais.
"Diptikas" ( :) ), kurį pateikiau tai, kaip minėjau, vienas projekto darbų - mano padaryta nuotrauka (kairėje) lyginama su J.Bulhako¹ 1944 metų rudenį daryta nuotrauka.

Pati nuotrauka nėra labai ypatinga, juo labiau, žiūrint į ją tokios kokybės, kaip pateikta minėtoje svetainė. Tačiau nagrinėjant originalą, pasirodė labai įdomus dalykas - keistas "pastatymas" Pilies gatvės pradžioje, kurį Bulhako nuotraukoje apibrėžiau radonai.

Aš nesu karinių reikalų ekspertas, bet matau, kad tai aviacinė bomba. Žinoma, atsirado ji čia ne nukritus ir, manau, tikrai buvo nukenksminta, bet kaip miesto "puošmena" tikrai daro įspūdį. Tiesa, pradžioj maniau, kad tai kelio ženklas miestu judantiems kariniams daliniams, nes ne kartą esu matęs nuotraukas su vokiškais užrašais ant mieste paliktų pabūklų ar pastatų sienų. Tačiau tos pačios Antro Pasaulinio karo svetainės forume iškelta tokia hipotezė kol kas nepasitvirtino - vienas iš diskusijos dalyvių teigia, kad tokie karinių objektų markiravimai ir nuorodų rašymas ant pabūklų (ar sviedinių) sovietams nebūdingi...

Taigi, toliau ieškau atsakymo, kokiu tikslu tas sviedinys Pilies gatvėje stovėjo, o kol kas visiems tiesiog linkiu pasimėgauti nedideliu atradimu ir gal panagrinėti kitas senąsias Vilniaus nuotraukas išsamiau - gal ir Jūs ką aptiksit.

¹- J.Bulhakas rašau todėl, kad nesu tikras kuris iš Bulhaku - Jan'as ar Janusz'as - atliko šią nuotrauką.

Įžvalgos #1. Pirmas pasaulinis karas. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia.

2009-02-05T07:50:00.015+02:00

Nedidelė įžvalga Vilniaus istorijos tema.

Kaip žinia, 1915 m. rugpjūčio mėnesį Vilnių okupuoja kaizerinė vokiečių kariuomenė. Turėdami informacijos apie artėjančius vokiečius, čia, nuo 1795 m. buvę rusai, suskuba rinkti savo ir ne savo rakandus ir traukiasi į rytus. Demontuojamas imperatorienės Jekaterinos II paminklas katedros ir Muravjovo paminklas Muravjovo (dabartinėje Daukanto) aikštėse. Miesto paminklai demontuojami ne tik todėl, kad tai labai svarbūs, šiuo atveju, Rusijos istorijos ir valstybingumo simboliai, bet ir todėl, kad tai puikus bronzos šaltinis karo pramonei. Šitam tikslui labai tinka ir miesto bažnyčių varpai, kuriuos rusai taip pat dideliais kiekiais nuiminėjo.

O šio pasvarstymo esmė - kolekcinių atvirukų ir Vilniaus vaizdų datavimo pastaba.
Štai Šv. Kazimiero bažnyčia (tuo metu - cerkvė) carinės okupacijos metu.

Ši nuotrauka - 1912 m., padaryta rusų fotografo Сергей Михайлович'iaus. Dėl ikikarinio laikotarpio klausimų nekyla matant pravoslaviškus kryžius ir būdingas cerkvių architektūros detales.

Kita nuotrauka...

Iš pažiūros, eilinis Pirmo pasaulinio karo atvirukas. Tokių ir panašių buvo prispausdinta nemažai, nes užėjus vokiečiams, buvo pajaustas didelis atvirukų stygius. Matomai, vokiečiai labai mylėjo ir ilgėjosi savo namiškių, daug jiems rašė, taigi negailėjo pinigų atvirukams, ką greit pajuto Vilniaus leidėjai. Dažnai nebuvo kreipiamas dėmesys, kokius, šiuo atveju, Vilniaus atvaizdus dėti ant atvirukų, tad dažnai pasitaiko, kad vokiško laikotarpio atvirukuose matomas aiškiai carinio laikotarpio miesto atvaizdas.

Grįžtant prie Šv. Kazimiero bažnyčios mano pateikto antrojo atvaizdo. Čia aptinkama viena svarbi detalė, parodanti jau užėjusius vokiečius, Šv. Kazimiero bažnyčios varpų valstybinį nusavinimą ir taip, padedanti datuoti atvaizdą.

Kaip galima įžiūrėti, viename iš bažnyčios bokštų, matomas praplatinimas, liudijantis varpo išėmimą, kurio nėra cariniuose bažnyčios atvaizduose. Geresnės kokybės vokiškuose atvirukuose praplatinimas gerai matomas ir kitame bažnyčios bokšte. Varpų, savo ruoštu, nematyt...

Taigi, atvirukas datuotinas ne anksčiau 1915 m. rugpjūčio mėnesiu. Gairė - praplatinimai Kazimiero bažnyčios bokštų arkose.

Dingęs Vilnius #2. Vilniaus savivaldybė apie "Miestą, kurio nebėra". 1 dalis

2009-02-04T15:45:00.014+02:00

Šiandien nusprendžiau pademonstruoti plačiajame www egzistuojančią lietuvišką laiko mašiną.

Štai Lietuvos internetinėje erdvėje yra vienas labai įdomus tinklapis - paveldas.vilnius.lt. Tai Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimas tinklapis, skirtas sostinės architektūriniam paveldui ir tiesiog statiniams. Kalbant paprastai, šiame tinklapyje yra patalpinti visi Vilniuje stovintys arba stovėję pastatai, su jų architektūrinės vertės, būklės, unikalumo ir kitais įvertinimais. Žodis "stovėję" paryškintas ne atsitiktinai. Įdomu pastebėti tai, kad tinklapis paveldas.vilnius.lt/ yra pakankamai retai

ir lėtai atnaujinamas, tad čia dažnai galima aptikti statinius, kurių jau seniai (arba ne taip seniai) nebėra. Negana to, taip pat galima pamatyti neišlikusių, o kartais, tiesiog nepaliktų pastatų buvusią būklę, unikalumą ar architektūrinę vertę matuojamą aptariamos svetainės kriterijais. Turbūt tuo ši svetainė ir yra įdomi - žmogus pamatai tai, ko jau kuris laikas nebėra.
Savaime aišku, ilgainiui puslapis tikrai bus pakeistas ir sutvarkytas, bet dabar tai tikrai puiki vieta grįžti trim, penkiais, dešimčia metų atgal...

Visko vienu kartu nesutalpinsiu, tad po truputį...

* Žvejų g. 1, Rinktinės g. 3

Visiems vilniečiams gerai pažįstamas statinys - Vilniaus dengtas "Žalgirio" baseinas. Čia jis dar egzistuoja. (Kaip ir Vilniaus centrinės elektrinės kaminai).

* Mano jau aptartas pastatas Liejyklos g. 5, Šv. Ignoto g. 2.

Kaip jau minėjau, manau, kad ilgainiui ši informacija iš aptariamo tinklapio bus išimta, tad stropiai renku tai, kas pateikiama dabar, idant palyginti, kaip tai kis laikui bėgant, kai aptariamos svetainės administratoriai supras, kad minimi pastatai yra iš esmės sugriauti, o jų vietoje (net neabejoju) bus pastatyti arba jau stovi nauji.

Bet kokiu atveju, toliau ieškau praeities šiame tinklapyje ir, radęs laiko ir nutaikęs progą, vėl pateiksiu atradimus...

P.S. Beje, šita "lazda", greičiausiai turi ir kitą galą. Gal minėtas šios svetainės tvarkytojas yra didžiai gerbiamas asmuo, nes tyčia palieka senąsias nuotraukas - jų nepakeičia ir ne išima. Gal jam taip pat skaudu matyti "naują" Vilnių, tad paslapčia, bent mažytėje pasaulinio tinklo kertelėje jis palieka dar taip neseniai gyvavusį miestą.

Kad tik nepadaryčiau meškos paslaugos šią kertelę pastebėjęs ir ją paviešinęs.

Dingęs Vilnius #1

2008-10-07T16:06:00.009+03:00

Liejyklos g. 5, Šv. Ignoto g. 2

Pradedu seriją nedidelių straipsnelių apie dingusį Vilnių... Gal tiksliau Dingstantį... Taip nenumaldomai ir greitai, kad iki galo ir nesuprantu - ar tai tikra, kas tai leidžiama, ar taip gali būti?!

Grįžtant prie temos, pasakojimą pradėsiu nuo to, kaip pastatas Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampe atrodė ~30-40 dvidešimto amžiaus metus.

1. pav. Pastatas Vilniuje, Liejyklos g. 5 / Ignoto g.2

Taip aptariamas pastatas atrodė ~1930 m. Nuotrauka daryta nuo Liejyklos (tuomet Ulica Ludwisarska) gatvės vidurio. Antro aukšto balkone galime įžiūrėti užrašą "Ruch" (lenk.: "Judesys, judėjimas, vyksmas"). Tai Lenkijos geležinkeliečių draugijos pavadinimas. Tuo laikotarpiu ši bendrija turėjo knygynėlį buvusisį būtent šiame name. Knygynėlis taip pat prekiavo žurnalais ir laikraščiais apie ką byloja lenkiškas užrašas kiek žemiau ir dešiniau nuo užrašo "Ruch".

2 pav. Šv. Ignoto gatvės vaizdas. Kairėje pusėje - buvęs "Ruch" knygyno pastatas (Šaltinis: miestai.net)

Šioje nuotraukoje matome Šv. Ignoto gatvę, paveiksluotą nuo Liejyklos gatvės. Nuotraukos kairėje - buvusęs "Ruch" draugijos knygyno pastatas. Jei teisingas nuotraukos datavimas, tuomet nuotrauka daryta jau Lietuvai atgavus Vilnių. Taigi, lenkų draugijos išsikėlimas - nestebina. Geriau įsižiūrėjus, ant namo sienos matomas lietuviškas Liejyklos gatvės pavadinimas, kas leidžia datuoti nuotrauką ne ankstesniais nei 1939 metais.

3 pav. Namas Liejyklos 5 / Šv. Ignoto 2 iki 2008 m. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

4 pav. Namo Liejyklos 5 / Šv. Ignoto 2 vidinis kiemas iki 2008 m. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

5 pav. Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampas. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

3 ir 4 paveikslėliuose galima pamatyti, kaip iki 2008 metų rudens atrodė Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampe stovėjęs namas ir jo vidinis kiemas. Šio straipsnelio autoriui teko garbė ne vieną dieną ir naktį praleisti viename iš butų, buvusių šiame pastate. Beje, 4 paveikslėlyje matomos žalios durys - įėjimas į minėtą butą.

6 pav. 2008 metų vasara/ruduo. Griaunamas pastatas (Šaltinis: miestai.net)

2008... Pastatas, greičiausiai, parduodamas "Artis" viešbučiui ir imamas griauti. Viešbutis "Artis", iki tol, jau buvo išpirkęs (o gal išsinuomojęs) visą pastatų kompleksą Liejyklos/Totorių/Benediktinių/Šv. Ignoto kvartale ir juos "renovavęs", "restauravęs" ir pritaikęs viešbučių veiklai. Kodėl prieš tai matyti žodžiai paimti į kabutes? - paklausite. Viskas labai paprastas. Dabar senamiesčio pastatų restauravimas paremtas vienu paprastu ir brutaliu principu - "Kiauto" arba "Kevalo" principu. Statybos (o gal tiksliau griovimo) darbų atlikėjai, išgriauna visą pastato vidų (grindis, perdangas ir pan.), palikdami tik išorines "renovuojamo" pastato sienas. Laikui bėgant pastato viduje sutveriamos naujos perdangos, naujos grindys, nauji koridoriai, laiptinės ir patalpos, mano giliu įsitikinimu, mažai panašios ar unikalumu prilygstančios buvusiams pastato viduj. Taigi, unikalus paliekamas tik pastato kevalas - fasadinės sienos. Tokių pavyzdžių Vilniuje yra ne vienas - senasis telegrafo pastatas Šventaragio ir L. Gucevičiaus gatvių kampe (būsimasis Kempinskio viešbutis), Visi pastatai aptariamame Liejyklos/Totorių/Benediktinių/Šv. Ignoto gatvių kvartale ir pan. Tiesa, ne visi šio kvartalo pastatai "renovuojami" tokiu principu! Šio įrašo pagrindinis herojus, namas Liejyklos g. 5 / Šv. Ignoto 2 "renovuojamas" iš pagrindų, t.y. jį visiškai nugriaunant ir atstatant (tikiu, kad plane pavartotas terminas "identiškai atstatant"). Nuoširdžiai? Man tai skamba juokingai... O gal net graudžiai... O jei visai tiksliu būti - taip graudu, kad net juokas ima...

Panašios statybos pavyzdys Vilniuje jau yra. Pačiame miesto centre, Katedros pašonėje. Pasekmės - Pilies kalno šlaitai slysta, Katedros sienos - skyla, naikinamas unikalus pirklio namas. Mano asmeninis šio pseudo-dabartinių valdovų pastato unikalumo vertinimas - 1/10. Tiesa, mano vertinimas labai kritiškas ir tiesmukas - žinoma, viskas turi dvi puses ir savo niuansus - tačiau šiek tiek ne vietoj. Šiam "didžiam" pastatui reiktų skirti atskirą įrašą. Gal vėliau.

Na, o pabaigai, dar nuotraukos iš nebeegzistuojančio pastato paskutinių gyvenimo dienų istorijos, be komentarų...

Šaltinis: miestai.net ir įrašo autoriaus asmeninė kolekcija

P.S. Įrašo nelaikau baigtu, nes ilgainiui būtinai patalpinsiu "atstatyto" pastato vaizdą. Primenu, kaip lengvai galima palyginti "renovuotų" senamiesčio pastatų būklę, su jų būkle iki "renovavimo" - naujųjų namų stoglagių skaičius yra atvirkščiai proporcingas senojo namo unikalumui.

Tik mėginimas...

2008-10-07T08:40:00.004+03:00

Kol kas tai, ką čia ketinu daryti ir rašyti, yra tik mėginimas atiduoti duoklę savo mylimam miestui Vilniui. Priminimas sau ir Jam, kad gyvenimas čia, tai nepamirštamas buvimas Jame, su Juo ir tai, kad Jis - Vilnius - visada buvo ir vis dar yra įdomus.